​Velykų mintys

(sekant Karlu Raneriu)

 

Broliai seserys,

Nuoširdžiai sveikinu su Kristaus Prisikėlimu. Su gėrio pergale, su gyvenimo pavasariu, su naujo žmogaus pradžia.

Švenčiame Velykas ir mokomės suprasti jas.

Prieš kentėdamas Jėzus pasakė:  Žmogaus Sūnus 3 dienas  ir 3 naktis išbus žemės širdyje.

Kristus įžengė į žemės širdį. Kristus leidosi nugalimas. Savo mirtimi Jis priklauso žemei. Savo gyvenimu ir mirtimi Jis vienijasi su tuo, kas žemiška ir laikina. Tačiau Jis prisikėlė. Prisikėlė – tai reiškia paėmė savo kūną iš žemės, paėmė laikinąjį pasaulį arčiau dieviškojo... paliko tuščią kapą, tačiau mūsų nepaliko.

Švenčiame Velykas. Kodėl švenčiame? – kad išmoktume pažinti, atrasti, branginti tuos vidinius dalykus, tas dvasines gelmes, pagaliau ir tą žemės širdį.

Kristus įžengė pas Tėvą. Švenčiame Jo perėjimą – Jo paschą iš trapaus pasulio – į amžinybę. Ir patys mokomės pereiti... pereiti šios žemės keliais, šiuo nepaprastu tiltu, kuris jungia žemę su anapusybe.

Mūsų nesekmės, mūsų silpnybės, mūsų nuodėmės – nugalėtos.

Kristus jas nugalėjo. Kristus nužengė į šios žemės širdį , į mūsų naktį ir kviečia mus – nepasilikite ten.

Nusidėjėlių rankomis Jo nusikratėme. Jis gi mūsų nesikrato. Jis kviečia kilti aukštyn ir tolyn nuo to, kas mus skiria nuo Dievo.

Kaip nebranginti Velykų? Kaip nesirūpinti Pascha?

Mūsų dabartinis gyvenimas – laikinas, trumpas, trapus, bet – labai svarbus. – Viešpats suteikia mūsų gyvenimui prasmę. O Velykos – užtikrina mūsų darbams – pergalę. Tereikia – leisti Kristui nuristi akmenį nuo mūsų širdžių. Tą akmenį mes užritome. Bet tas akmuo – nuriedėjo. Kristus prisikėlė.

Dabar galėsime prisikelti ir mes. Didysis šeštadienis – pasibaigė. Išaušo Dievo pergalės rytas. Kelkimės ir mes, gyvenkime kaip Prisikėlimo žmonės.  A l e l i u j a.