Sekminės. Svarbiausios laiko ženklas

Artėjame prie Velykų laiko pabaigos. Atsisveikindamas su savaisiais Jėzus sakė: Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius,- Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse. (plg Jn 14, 15-21) Labai paguodžiantys Jėzaus žodžiai: Globėjas pasiliks su mumis per amžius... tas Globėjas– Tiesos Dvasia.
Pasaulis nesugeba, neįstengia jos priimti, nes nemato Tiesos, nežino, nepažįsta jos... mes gi matome, nes pažįstame. Ar tikrai? Jėzus atsisveikina su mokiniais ir kalba apie išėjimą – perėjimą, apie paschą. Bet tai yra ne vien Jėzaus, bet ir mūsų perėjimas, nes mes negalime be Jo, kaip ir jis be mūsų. Jėzus tai supranta – dėl mūsų atėjo, todėl ir sako: Nepaliksiu jūsų našlaičiais. Ir tas Globėjas – Tiesos Dvasia – džiaugsmo, paguodos šaltinis – ateina. O į istoriją smelkiasi nerimas, sklendžiantis tarp dangaus skliautų, virš ištuštėjusių bažnyčių bokštų ir karalių rūmų, šoka siautulingą šokį. Šimtmečiais, per galingas imperijas ir jų griuvėsius, per marų nusiaubtus miestus ir kaimus, per mano ir tavo gyvenimus. Tu šio šokio nematai, bet širdyje jį jauti. Tokį stingdantį, iki pirštų galiukų, kad suprastum, pažintum, įvertintum džaugsmą, kuris būtinai užplūs tave ir pakeis tavo gyvenimą, atneš viltį. Bažnyčia yra stebėtinai panaši į Niderlandų dailininko Piterio Breigelio Akluosius. Per šimtmečius klupinėdama ir keldamasi dažnai tarsi akla iš paskutiniųjų stengiasi pajausti nors menkiausią Tiesos Dvasios dvelksmą. Ir nepasiklydo, nenugarmėjo į bedugnę. Nes ją veda tikėjimas Tiesa. Pasaulis šitos Tiesos Dvasios nemato. Garbieji filosofai ir pasaulio galingieji renkasi dangoraižių septyniasdešimtuose aukštuose, kur ištaikingi restoranai, minkštos kėdės ir pasaulis prieš akis kaip ant delno. Gurkšnodami aperityvą jie tariasi suprantą būties prasmę ir nebekopia į šimtas dvidešimtą aukštą, kur perkūniškai ūžauja vėjai ir pro debesis nieko nematyti. Čia tikrai nesurasi jokios tiesos. Bet ar nesurasi? Šie metai nei šiokie nei tokie. Lyg rūkuose paskendusios dienos, be įtampos, išskirtinumo, be žmonių klegesio. Pati dižiausia šventė – Velykos kažkur tyliai nugulė širdies kamputyje. Imi galvoti – gal Tiesos Dvasia šitaip lygina kelią. O gal nori pasakyti,
kad einame išvis ne tuo keliu, gal tos pilkos vienodos dienos, persunktos nerimu ir skirtos tam, kad susimąstytume, kur einame, kaip gyvename. O gal tam, kad dar labiau brangintume bendrystę, išmoktume pamatyti kitų vargus ir džiaugsmus, taptume gyvąja Jėzaus Bažnyčia.
Viso šio keisto laiko, atnešusio tiek išbandymų įsimintiniausias ženklas – kaukės. Jos uždengia visų veidus ir vargiai gali bepažinti net artimus žmones, bičiulius, gerus pažįstamus. Atrodytų, jos dar labiau suvienodina mūsų kasdienybę, suvaržo bedravimą.

Ir tik vėliau supranti, kad svarbiausias šio laiko ženklas visai ne kaukės, o mūsų akys. Ir įstabiausiai jos atrodo tada, kai žmogus po šia kauke šypsosi. Tada jos iš lėto žiebiasi, kol nušvinta, įsiliepsnoja, ir šilta banga nuvilnija žvelgiančiojo į jas širdim.

Netrukus švęsime Šeštines ir Sekmines, gal būt didesniame būryje bendraminčių ir Jėzaus meilės dvasia plevens virš mūsų, labiau suartindama, stiprindama, guosdama...

Piligrimas